“Sudovia in qua Sudovitae”. Nauja hipotezė apie sūduvių kultūros kilmę

Jau daugelį metų tarp archeologų, tyrinėjančių baltų teritorijos paminklus, vyksta diskusija dėl sūduvių kultūros, pirmą kartą išskirtos Mariano Kaczyńskio, kilmės, raidos ir būdingiausių bruožų. Pastaraisiais metais, pradėjus naudoti mokslinėje apyvartoje prieškarinių prūsų žemių tyrinėtojų kartotekas, archyvinę medžiagą iš muziejaus fondų bei vėl surastus “Prussia” muziejaus Karaliaučiuje rinkinius, atsirado galimybė iš naujo analizuoti aptariamos srities medžiagą. Ją papildo sūduvių ekspedicijos 2004 m. tyrinėjimų medžiaga iš Geldapės baseino ir Borecko girios. Tyrinėjimai leidžia naują medžiagą palyginti su senesne, archyvine medžiaga. Todėl mėginsime pažvelgti į sūduvių kultūrą iš naujos perspektyvos. Atsisakius “suvalkocentrinio” požiūrio, “sūduvių” teritorijoje pokyčių vaizdas atrodo vientisesnis ir logiškas.Medžiagos analizė leidžia mums suformuluoti hipotezę, kad sūduvių kultūros kristalizacijos centras buvo srityje tarp Węgorapos aukštupio ir Geldapės vidurupio. Ji atsirado I ir II m. e. a. riboje vietinės vakarų baltų pilkapių vėlyviausio etapo kultūros pagrindu, stipriai veikiant iš pietų Bogačovo kultūrai ir iš šiaurės Dolkeimo-Kovrovo kultūrai. Ilgalaikis tų pačių laidojimo vietų naudojimas ir laidosenos tradicijos leidžia teigti, kad nuo kultūros pradžios iki tautų kraustymosi vėlyvojo etapo pabaigos turime tą patį kultūrinį modelį, kuriam labiausiai tinka literatūroje vartojamas terminas “sūduvių kultūra”. Svarbiausias elementas, skiriantis ją nuo aplinkinių kultūrų, yra kapo forma, apibūdinama tokiais bruožais kaip akmenų sampilas, akmenų dėžė ir mirusiųjų deginimas. Tačiau dėl šaltinių nepakankamumo sunku nurodyti būdingiausius keramikos formos ir nešiosenos elementus. Jie išryškėja tik vėlyvojo romėniškojo laikotarpio pabaigoje ir tautų kraustymosi laikotarpiu. Aptariamoje teritorijoje dauguma ankstyviausio laikotarpio radinių yra interregioninio pobūdžio, keramika, atrodo, yra panaši į Bogačevo ir Dolkeimo-Kovrovo indų formas, susidariusias pagal tas pačias kultūrines tradicijas. Šiek tiek vėliau, II ir III amžių sandūroje, veikiant panašiems procesams, Juodosios Ančios (Czarna Hancza) slėnyje susikuria nauja mišraus pobūdžio kultūrinė grupė. Suvalkijos medžiagoje pastebima gausių Bogačevo, Dolkeimo-Kovrovo, lietuviškų ir Geldapės centro elementų - pastarųjų pirmiausia kapų formose. Galima teigti, kad vėlyvajame romėniškajame laikotarpyje sūduvių įtaka sustiprėja, tautų kraustymosi laikotarpiu dėl jos suvienodėja kapų formos ir keramika.Manome, kad vėlyviausia yra Augustavo grupė, kilusi iš Bogačevo kultūros Elko paežerio pietinės dalies gyventojų akultūracijos. Su visiškai susiformavusia sūduvių kultūra susiduriame išsivysčiusiame tautų kraustymosi etape, kada ji užima maksimalią teritoriją. Minėto laikotarpio pabaigoje Rytų Mozūrų ir Suvalkijos srityje prasideda kultūrinio modelio pokyčiai, kuriuos tikriausiai galima sieti su ankstyvųjų slavų kultūrine įtaka.Sūduvių kultūros bazėje ankstyvaisiais viduramžiais susiformuoja nauja kultūra, kuriai galima suteikti darbini pavadinimą - jotvingių kultūra.Remiantis Ptolemajaus žinute iš II a. pradžios galima spręsti, kad sūduviai gyveno kažkur galindų kaimynystėje. Archeologinėje literatūroje įprastas galindų apgyvendinimas Mozūruose leidžia manyti, kad kalbama apie teritoriją, esančią kažkur į rytus nuo šios srities. Tuo laikotarpiu srityje tarp aukštutinės Węgorapos ir Geldapės vidurupio formavosi stipri kultūrinė grupė, kurios laidosena būdinga visai sūduvių kultūrai. Šis regionas sutampa su Petro Duisburgiečio kronikoje minimų sūduvių lokalizacija. Su tam tikra abejone galima teigti, jog galindų kristalizacijos centro nereikia ieškoti rytuose, tarp miškų zonos kultūrų, bet tiesioginėje galindų kaimynystėje, mūsų minėtoje vietoje. Šios hipotezės patvirtinimas būtų Jerzy’o Nalepos tyrimai, kuris, remdamasis istoriniais ir lingvistiniais šaltiniais, aprašė viduramžių Jotvingijos sritis: Sūduvą, Poleksiją, pačią Jotvingiją ir Dainavą. Trys pirmosios, turinčios labiausiai argumentuotą lokalizaciją, sutampa su romėniškojo laikotarpio kultūrinių sričių teritorija, kuri tapo sūduvių kultūros lopšiu